Gintaro gavyba

Gintaro gavyba

Gintaro gavybos būdų yra įvairiausių ir kiekvienas jų atsirado tam tikrose istorinėse sąlygose, priklausomai nuo darbo įrankių tobulėjimo. Gintarui eksplotuoti naudojami šie pagrindiniai būdai:

Pirmasis būdas yra seniausias, primityviausias ir lengviausias gintaro gavimo būdas. Bangų išmestus ant kranto gintaro gabaliukus galimas surinkti be jokių įrankių ir be ypatingų pastangų. Šis gintaro gavimo būdas nebuvo išnykęs nė viename istoriniame laikotarpyje.

Antrasis gintaro išgavimo būdas, kuris taip pat yra labai senas, gal būt, kaip ir pati žvejyba, - tai gintaro žvejojimas-išgriebimas iš jūros bangų. Šis būdas yra sudėtingesnis, negu pirmasis, ir priklauso nuo žvejo ištvermės, jėgos, apsukrumo bei gero pastabumo. Pats išgavimas vyksta taip. Pučia "gintarinis" vėjas ir siaučia didelė audra. Žvejai seka, kol ji dalinai aprims. Gintaro žvejui svarbiausia nepraleisti to momento, kada audros smarkumas jau praėjęs ir bangos jau silpnėja. Jie brenda į vandenį tol, kol pajėgia atsispirti bangoms, kad jų grįžtamoji banga nenuneštų į jūrą.

Esant ramiai jūrai, kartais buvo bandoma gintarą gaudyti ir tokiu būdu: iriamasi su valtimi negiliais pakraščiais ir su tam tikrais samteliais samstoma. Pirma buvo stengiamasi sudrumsti vandenį. Kartu su dumbliais nuo dugno pakyla ir gintaro gabaliukai; taip į samtelį patekdavo ir gintaras. Vietose, kur jūros dugnas būdavo akmenuotas, kartimis išjudindavo akmenis; gintaras pakildavo ir tuomet samteliu jį pasemdavo.

XVIII a. pradžioje buvo paplitęs būdas graibstyti gintarą iš vandens nardant. XIX a. tas būdas dar plačiau taikomas praktikoje, nes buvo išrasta naro apranga.

Tačiau daugiausia gintaro išgaunama kasant iš žemės. Kasyklų dydis ir apimtis priklauso nuo gintaringos žemės sluoksnių storio, jų gylio, gintaringumo ir t. t.

Didžiausios gintaro kasyklos buvo Kaliningrado srityje. Iki 1922 m. šios kasyklos apėmė nuo 30 iki 38 ha žemės ploto. Kasyklos buvo neblogai įrengtos, mechaizuotos ir davė didžiausią gintaro žaliavos produkciją pasaulyje. Ten iš vieno kubinio metro žemės vidutiniškai buvo prikasama apie 1-3 kg gintaro žaliavos. Šachtos siekė maždaug 20-50 metrų gylio.

Gintaras buvo kasamas ir Lietuvoje.
"Stantien und Becker" firma nuo 1862 metų iki 1890 metų kasė gintarą iš kuršių marių dugno, panaudodama žemsemes. Minėtoji firma iš Kuršių marių gintarą eksplotavo apie 28 metus. Per tą laikotarpį, dirbant ištisomis paromis su 22 garinėmis kasimo mašinomis iškasta apie 2250 tūkstančių kg gintaro. Gintaro kasimas buvo toks pelningas, kad firma vien už suteiktą koncesiją valstybei mokėjo 1864 m. 11800 aukso markių, o 1882-1890 m. - po 200000 aukso markių kasmet. Nepaisant tokių didėlių mokesčių valstybei, kasmet firma gaudavo apie 800000 aukso markių pelno. Kodėl nuo 1890 m. "Stantien und Becker" firma nutraukė gintaro kasimą Kuršių mariose - tikrų žinių nėra. Tikriausiai dėl to, kad Vokietijos vyriausybė atsisakė suteikti tolimesniam laikui koncesiją.